Žymų Archyvai: parfumerija

Veido odos priežiūra ir darbas

kvepinkis.lt Visa oda, taip pat ir veido,, iš dalies geba tvarkytis pati. Tačiau nuo stipraus darbo arba, tiksliau, gamybinės aplinkos poveikio susergama odos ligomis. Jų sunkumas labai priklauso nuo nei­giamų veiksnių poveikio trukmės.Kenksmingam veiksniui neveikiant, jo sukelti simptomai pa­prastai išnyksta. Jeigu tokie veiksniai veikia dažnai arba labai ilgai, tai gali atsitikti taip, kad oda, nebegalėdama reguliuoti savo veiklos, nebesugrįžta į pradinę būseną. Tada ji dar esti pažeista ir nebeveikiant kenksmingam veiksniui. Labai svarbūs ir vadina­mieji konstituciniai odos veiksniai, dėl kurių epidermis, tikroji oda ir jos dariniai (plaukai, nagai, prakaito ir riebalų liaukos) skir­tingai reaguoja į įvairius dirgiklius. Todėl labai svarbu odą sau­goti nuo kenksmingų poveikių, taip pat stengtis laiku juos pašalinti.

Ant veido nuolat nusėda įvairių dulkių (siuvyklose, audimo įmonėse, malūnuose ir kt.), kurios dažnai suerzina odą — sukelia niežėjimą, kartais deginimą ir paraudimą. Tokius požymius gali sukelti ir į vandenį neatsargiai beriamos skalbimo priemonės, ku­rių dalelyčių nusėda ant veido.Pažeidžiama ir dirbančiųjų laboratorijoje su cheminėmis me­džiagomis oda. Gaminant vaistus ar kitokias chemines priemones, taip pat atliekant bandymus, chemikalų dulkių, garų ir kitokiu pavidalu nusėda ant odos, ją suerzina ir pažeidžia — nuo lengvo sudirginimo iki sunkių odos ligų, dėl kurių darbuotojas turi keisti darbą. Ligos požymių atsiranda ne iš karto. Kenksmingiems veiks­niams veikiant ilgai, dažniausiai jie ryškėja pamažu. Pavyzdžiui, gaminant vaistus su bromu, odą gali išberti taip, kaip išgėrus vaistų su bromu galima nusipirkti kvepalu parduotuve. Nuo bromo atsiradę spuogai panašūs į papras­tuosius ir skiriasi nuo jų tik tuo, kad nesusidaro pūlinių.

Kai yra aprašytos sąlygos, odą reikia prižiūrėti dviem būdais: 1) kuo rūpestingiau saugoti odą nuo tiesioginio kontakto su dir­ginančiomis medžiagomis;  2) kuo kruopščiau ją valyti.Kaip apsauginę priemonę, neprasiskverbiančią gilyn į odą, ga­lima vartoti parafino aliejų arba vazeliną, žinoma, tik gerai iš­valytus, t. y. chemiškai švarius. Blogai išvalyti, jie ne tik neat­lieka savo funkcijos, bet gali dar labiau pažeisti odą.Šios priemonės vartojamos arba prieš darbo pradžią, arba per tam tikrus gamybinio darbo procesus, kai daugiausia išsiskiria kenksmingų medžiagų.Baigus visos dienos darbą ar tam tikrą gamybinį procesą, ap­saugines priemones reikia nuvalyti nuo veido ir kaklo. Tam ge­riausiai tinka sojos, saulėgrąžų, sėmenų ir alyvų aliejus (tik ne apkartęs). Valoma taip: iš pradžių vatos tamponas suvilgomas karštame vandenyje, paskui įmerkiamas į aliejų ir juo rūpestingai valoma veido ir kaklo oda. Po to aliejų reikia kruopščiai nuplauti vatos tamponu, suvilgytu karštu vandeniu. Vėliau sausos ar nor­malios odos veidą reikia nuplauti azuleno tirpalu (pusę šaukštelio azuleno Įpilti į stiklinę vandens), riebios — 20% spirito tirpalu pridėjus pusę šaukštelio azuleno.

Jeigu ir po šių procedūrų oda esti suerzinta, veidą reikia praus­ti kalkių vandeniu (pagamintu vaistinėje) arba, jeigu turima lai­ko,  10—15 minučių uždėti jo kompresą.Vakare veidas prausiamas atsižvelgiant į odos rūšį. Jeigu oda šiek tiek suerzinta, tinka kompresai su kalkių vandeniu ir minkš­tinamieji kremai. Kai tokios paprastos priemonės nepadeda, reikia kreiptis į gydytoją dermatologą.Žmonių, kurie dėl savo profesijos (žemdirbiai, transporto dar­buotojai, daržininkai, sodininkai, statybininkai ir kt.) priversti nuolat būti lauke, oda gali nudegti nuo saulės. Toks pavojus gre­sia ir tiems, kurie, norėdami būti „gražesni“, per ilgai būna sau­lėje, taip pat jautriems saulės spinduliams bei vaikams. Cia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad laikyti mažus vaikus ir naujagimius (dažniausiai vežimėlyje) tiesiai prieš saulę yra kenksminga, nes jų oda labai jautri, todėl nuo saulės nudega greičiau negu suau­gusiųjų.

Saulės spindulių veikiama oda gali pasidaryti grublėta, pūslė­ta (dažnai tos pūslės niežti), išberta mažomis pūslytėmis arba spuogeliais kaip nuo prakaito. Taip oda dažniausiai pakinta pa­vasarį arba vasaros pradžioje, paskui tų pakitimų sumažėja, nors kartais gali išlikti ir iki rudens.Saulės spinduliai pažeidžia atviras kūno vietas, dažniausiai veidą, plaštakas, kartais liemenį (krūtinės ląstos vidurinę dalį, pečius, tarpumentį) ir pėdas, ypač vaikštančių basomis.

Norint apsisaugoti nuo „saulės ligos“, o susirgus — pasveikti, reikia vengti saulės. Labai nudegusiems nebegalima dirbti lauke. Nestipriai pažeistas nepridengtas vietas patariama tepti apsaugi­nėmis priemonėmis (pavyzdžiui, 5% cinko pasta su antipirinu). Be to, veidą reikia pridengti praleidžiančia orą plačiakrašte skry­bėle.

www.kvepinkis.us

Kvepalų istorija

chloe-leau-de-chloe-moterims-edt-50-mlEgiptiečiai greitai suvokė, kad deginami ar smilkomi medžiai ir dervos išskiria švelnius kvapus. Tačiau praėjo daug amžių, kol žmonės išmoko perdirbti žiedus, vaisius ir augalus ir iš jų gauti kvapiuosius aliejus, abso­liutus, kvapiąsias dervas. Šie produktai gaunami tik nuolat tobulėjant dar­bo įrankiams. Daug įvairiausių aparatų buvo išbandyta, kol jkurti ekstra-havimo cechai, atsirado modernūs distiliacijos įrenginiai ar spirito varyk­los.

Kaitinimas

Tai viena seniausių technologijų. Pastebėjus, kad kvapiosios medžiagos artimos riebalams, jau labai seniai pradėta merkti žiedus j riebalus ar alie­jų, pašildant saulėje ar vandens vonioje. Kai masė pradeda skleisti kva­pus, riebalai filtruojami iš pradžių per lininę medžiagą, po to per medvil­ninę: taip gaunamas kvapingas tepalas. J tepalą pridedama kvapiųjų der­vų, prieskonių, įlašinama kvapiųjų aliejų, tada jis pasidaro labai kvapnus. Distiliacijos ir ekstrahavimo procesams tobulėjant, tepalus pradėta per­plauti etilo alkoholiu, nes jis gerai prisisotina kvapo. Etilo alkoholio ir riebalų mišinys būdavo mechaniškai suplakamas, po to, prieš atskiriant aliejų ir etilo alkoholį, mišinys paliekamas nusistovėti. Šią procedūrą kar­todavo du ar tris kartus. Etilo alkoholis virsdavo kvapiąja esencija, kurią dar kartą filtruodavo, kad neliktų nė trupučio riebalų.

Šaltas apdorojimas

Šis būdas labai artimas apdorojimui kaitinant. Jis suteikia galimybę apdo­roti gležnus žiedus, pvz., jazmino arba tuberozos. Kai distiliacijos ir eks­trahavimo būdai dar nebuvo paplitę, šaltas apdorojimas buvo geriausias metodas gauti kvapą, panašų į apdorojamų žiedų kvapus. Žiedlapių ne­mirko karštame tirpale, bet juos išsklaido ant plono riebalų sluoksnio. Rie­balai paskleidžiami ant medinių 40-60 cm didumo įrėmintų stiklų (kaip šiltnamio stogas). Naudojamas riebalų mišinys – pusė kiaulės riebalų, pu­sė galvijų taukų ir truputį benzoinės dervos. Nuskinti žiedai, kurį laiką dar „gyvi“, išsklaidomi tam tikram laikui (jazminų žiedai – dvidešimt ketu­rioms valandoms, tuberozos – trims paroms). Po to žiedai surenkami ir ant riebalų beriami nauji žiedai. Taip kartojama tol, kol riebalai prisisotina kvapo. Po to riebalai perplaunami etilo alkoholiu, kad aromatinės medžiagos ištirptų. Išgarinus etilo alkoholį, gaunama kvapinga masė -tepalas.

Mūsų dienomis šaltas apdirbimas naudojamas tik Graso srityje. XX am­žiaus pradžioje tokius darbus dirbo vien moterys. Prižiūrėti šimtą rėmų reikėjo apie dešimties darbininkių. Kai kurios Graso firmos turėjo apie  aštuoniasdešimt tūkstančių rėmų. Atvežti j cechą žiedai tuojau pat per­renkami, atskiriami drėgni ir apgedę lapeliai. Po to žiedlapiai išsklaidomi ant riebalų, kurie prieš tai peršukuojami medinėmis šukomis, kad išsivė-dintų ir vienodai sugertų kvapus, o žiedlapiai visur išsisklaidytų vienodai. Po dviejų dienų nuo rėmų žiedlapiai nukratomi ant stalo. Suskaičiuota, kad vienas kilogramas riebalų absorbuoja maždaug trijų kilogramų žiedų kvapą. Toks apdirbimas labai brangus, tad šiais laikais taip ruošiama ža­liava tik kelioms ypatingoms kompozicijoms.

Distiliacija

Šis aliejų išgavimo būdas grindžiamas garinimu, po to – skysčio konden-savimu. Distiliuojant vandens garais gaunami eteriniai aliejai. Distiliavi-mo aparato išradimas tarp VIII ir X amžiaus priskiriamas arabams. Tačiau distiliavimo principai graikams ir egiptiečiams buvo žinomi nuo IV-III a. pr. Kr. Kažkada panašus j vyndario aparatą, parfumerijos pramonėje nau­dojamas šiuolaikinis distiliatorius susideda iš trijų dalių: korpuso, ovalaus bako, virš kurio pritvirtintas „gulbės kaklas“ (perėjimas), sujungtas su au­šintuvu, ir metalinio išlenkto vamzdžio, esančio bake, pripildytame šalto vandens. Distiliuojama žaliava (žiedai, žolės, lapai, šakelės, šaknys, sa­manos…) dedama j baką ant perforuotų plokščių. Vandens vonioje su dvigubu dugnu vanduo užverda. Garai, prisotinti augalo kvapų> veržiasi per „gulbės kaklą“ ir patenka į aušintuvą, kur jie kondensuojasi, virsta skysčiu ir teka toliau j „Florencijos vazą“ (surinktuvą). Medžiagų tankis nevienodas, todėl jos susiskaido: sunkesnis vanduo lieka ant dugno, o eteriniai aliejai, netirpūs vandenyje, kyla į paviršių ir surenkami. Kartais distiliacijos proceso metu eteriniai aliejai neatsiskiria nuo vandens. Tada gaunamas eterinio aliejaus vandeninis tirpalas. Taip iš apelsinmedžio ir rožių žiedlapių gaunamas vadinamasis apelsinmedžio žiedų ir rožių van­duo.

Mūsų protėvių distiliavimo aparatai buvo įtaisyti ant didelių akmenų, po kuriais kūrenosi ugnis. Dabartiniai distiliavimo aparatai varomi žemo slėgio garais. Tokiu būdu nustatoma norima temperatūra, kuri distiliavimo metu išlieka vienoda. Praėjo tie laikai, kai Provanse į levandų laukus buvo vežami įvairiausi aparatai ant ratų ir žiedai distiliuojami vietoje. Dabar sunkvežimiai veža augalus tiesiai į perdirbimo įmones, kur modernūs įrenginiai, ne tokie poetiški, bet daug našesni, laukia atvežamų žaliavų.

Produktų grupės suskirstytos pagal jų sudėtį

 

1   grupė — pienas ir jo produktai.

Šie produktai vartojami įvairiu pavidalu: nenugriebtas pienas, rūgusis pienas, pasukos, kefyras, varškė ir kt. Be to, pieno dažnai pilama į košes, pudingus, kavą ir kakavą. Suaugęs žmogus kasdien turi suvartoti apie 0,5 1 pieno, vaikai ir pagyvenę žmonės .

2   grupė — šviežios daržovės.

kvepalai_www.kvepinkis.ltSalotos, žalieji žirneliai, švieži kopūstai, špinatai, salierai. Šiuos produktus reikia vartoti 6 dienas per savaitę.

3    grupė — vaisiai ir daržovės.

Bulvės, burokai, morkos, moliūgai, ridikai, agurkai, rauginti kopūstai, pomidorai, obuoliai, kriaušės, uogos. Šiuos produktus pa­tariama vartoti ne rečiau kaip 8—10 kartų per savaitę.

  • grupė — mėsa, paukštiena, žuvis ir kiti baltymų šalti­niai (subproduktai, kiaušiniai). Vartojami 5—6 kartus per sa­vaitę.
  • grupė — miltiniai produktai.

Įvairūs kepiniai iš kvietinių ir ruginių miltų, makaronai, košės, sviestinės bandelės arba pyragai, gaminiai iš bulvinių miltų. Kasdien šių produktų reikia suvartoti apie 450 g. pakankamai yra kiaušinio trynyje, nunokusiuose žirniuose, varš­kės sūryje, smegenėlėse.Vanduo, kaip organizmo sudedamoji dalis, būtinas gyvybei. Kasdien žmogus suvartoja apie 1,5 1 vandens.Kadangi organizmui reikia daug įvairių cheminių elementų, žmogus turi maitintis kuo įvairiau, nes nei viename produkte (net piene) nėra visų normaliai gyvybinei veiklai reikalingų medžiagų. Vienintelė išimtis — motinos pienas, bet tik tada, kai ji tinkamai maitinasi.

Nuo mitybos priklauso audinių cheminė sudėtis ir organizmo atsparumas kenksmingiems poveikiams arba ligoms. Tyrimai pa­rodė, kad angliavandenių perteklius racione skatina polinkį į aler­giją. Todėl ypač svarbu palaikyti įvairių elementų pusiausvyrą. Apie 60 kg sveriančiam žmogui kasdien reikia 60 g baltymų, 40 g riebalų, 400 g angliavandenių, 20 g mineralinių druskų ir apie 100 mg vitaminų.Tačiau svarbu ne tik produktų kiekis, bet ir kokybė, priklau­santi nuo jų laikymo ir paruošimo. Pavyzdžiui, mineralinių druskų ir net baltymų gerokai sumažėja mirkant nuvalytas daržoves ir vaisius. Netinkamai kulinariškai paruoštuose produktuose gali sumažėti 90% vitamino C, 66% vitaminų B ir PP. Netinkamai laikant arba apdorojant produktą, prarandama ir vitamino A, ku­ris yra labai jautrus oksidacijai.

Racionaliai mitybai kasdien būtinos daržovės ir vaisiai, ku­riuose yra organizmui reikalingų mineralinių druskų, vitaminų ir lengvai virškinamų angliavandenių. Baltymų ir kai kurių vi­taminų yra pieno produktuose, mėsoje ir žuvyje. Labai svarbi ra­ciono dalis yra augaliniai ir gyvuliniai riebalai.

Toliau aprašomos produktų grupės suskirstytos pagal jų su­dėtį (prof. V. Keršto duomenys).

1   grupė — pienas ir jo produktai.

Sie produktai vartojami įvairiu pavidalu: nenugriebtas pienas, rūgusis pienas, pasukos, kefyras, varškė ir kt. Be to, pieno dažnai pilama į košes, pudingus, kavą ir kakavą. Suaugęs žmogus kasdien turi suvartoti apie 0,5 1 pieno, vaikai ir pagyvenę žmonės — 11.

2   grupė — šviežios daržovės.

Salotos, žalieji žirneliai, švieži kopūstai, špinatai, salierai. Šiuos produktus reikia vartoti 6 dienas per savaitę.

3    grupė — vaisiai ir daržovės.

Bulvės, burokai, morkos, moliūgai, ridikai, agurkai, rauginti kopūstai, pomidorai, obuoliai, kriaušės, uogos. Šiuos produktus pa­tariama vartoti ne rečiau kaip 8—10 kartų per savaitę.

  • grupė — mėsa, paukštiena, žuvis ir kiti baltymų šalti­niai (subproduktai, kiaušiniai). Vartojami 5—6 kartus per sa­vaitę.
  • grupė — miltiniai produktai.

Įvairūs kepiniai iš kvietinių ir ruginių miltų, makaronai, košės, sviestinės bandelės arba pyragai, gaminiai iš bulvinių miltų. Kasdien šių produktų reikia suvartoti apie 450 g.

Toliau galite rasti įdomesnių straipsnių mūsų bloge.