Žymų Archyvai: metalo konstrukcijos

PAGRINDINĖS ŽINIOS APIE METALUS IR LYDINIUS

         konstrukciniai elementai Medžiagos sandara. Mus supantieji daiktai susideda iš me­džiagų, turinčių skirtingas savybes. Žinodami šias savybes, ga­lėsime teisingai spręsti praktinius klausimus, kylančius, gami­nant ir eksploatuojant Įvairių mechanizmų, prietaisų, įrankių detales.Medžiagos savybės priklauso nuo jos vidinės sandaros. Me­džiaga sudaryta iš daugybės labai mažų judančių dalelių, kurios susideda iš be galo mažų atomų. Kiekvienas atomas savo ruožtu sudarytas iš branduolio ir skriejančių aplink j j elektronų. Atomo branduolio struktūra la­bai sudėtinga. Jis susideda iš smulkiausių dalelių, kurių pagrin­dinės yra teigiamai įelektrinti protonai ir neutralūs (neturintieji elektros krūvio) neutronai.Milžiniškas mokslo pasiekimas yra tai, kad mokslininkai iš­moko suskaidyti atomo branduolį. Skaidant branduolį, išsiski­ria didžiulė energija, vadinama atomine energija. Si energijos rūšis naudojama atominėse elektrinėse, gaminančiose elektros energiją; atominė energija varo laivus, suka elektrinių įren­gimus ir kt.

            Cheminiai elementai. Cheminiai elementai — tai atomų su vienodu branduolio krūviu visuma. Šiuo metu žinomi 104 ele­mentai. Iš jų 83 yra metalai (geležis, varis, aliuminis ir kt.) ir 21 — nemetalai (deguonis, fosforas, silicis, anglis ir kt.). Labiausiai gamtoje paplitę deguonis ir silicis.

                 Paprastosios ir sudėtinės medžiagos. Atomai gali egzistuoti vieni arba grupuotis į molekules. Susijungę atomai ar mole­kulės sudaro įvairiausias medžiagas. Visos medžiagos skirsto­mos į paprastąsias ir sudėtines. Paprastosios medžia­gos (geležis, varis, deguonis ir kt.) susideda iš vieno elemento atomų arba molekulių. Sudėtinės medžiagos (plie­nas, žalvaris, anglies dioksidas ir kt.) sudarytos iš kelių ele­mentų atomų junginių. Sudėtinių medžiagų yra daugiau, negu paprastųjų.Medžiagos gali būti dujiniame, skystame ir kietame būvyje.Atsižvelgiant į vidinę struktūrą, visos kietosios medžiagos skirstomos į amorfines ir kristalines. Amorfinėms medžiagoms (stiklas, vaškas, ebonitas ir kt.) būdingas netvarkingas atomų ir molekulių išsidėstymas, o kristalinėse medžiagose atomai išsidėstę tam tikra tvarka. Visi metalai ir jų lydiniai — kristali­nės medžiagos.

                 Alotropija. Kai kurių paprastųjų medžiagų atomai gali būti išsidėstę dvejopai arba keleriopai. Dėl to tokios medžiagos gali įlirėti skirtingas savybes. Pavyzdžiui, deimantas — kieta medžia­ga, o grafitas — minkšta. Jie sudaryti iš tų pačių anglies ato­mu, tačiau jų išsidėstymas deimante ir grafite skirtingas. Toks reiškinys, kai medžiagos, susidedančios iš to paties elemento, turi skirtingas savybes, vadinamas, alotropija.Tam tikromis sąlygomis geležis ir kai kurie kiti metalai gali alotropiškai keistis kietame būvyje. Pavyzdžiui, kietos geležies struktūra 1400° ‘ temperatūroje pasikeičia, o 910° ji atgauna pir­mykštę struktūrą. Vykstant šiems pasikeitimams, keičiasi gele­žies sugebėjimas tirpinti savyje anglį. Žemesnėje negu 768° temperatūroje geležis turi magnetinių savybių, o aukštesnėje negu 768° temperatūroje, nežymiai pasikeitus jos vidinei struk-turai, geležies magnetinės savybės išnyksta. Taigi, metalų ir lydinių savybės priklauso nuo jų vidinės sandaros, t. y. atomų tarpusavio išsidėstymo. Pirmą kartą šią išvadą priėjo vienas iš metalų mokslo pradininkų.

Kalvystės istorija Lietuvoje

kalvyste-metalo-gaminiai.lt Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovas Žygimantas Senasis patvir­tino Vilniaus m. kalvių, šaltkalvių ir katilių cecho įstatus. Toks jungtinis įvairių kalvystės pobūdžio meistrų cechas vėliau (XVI-XVIII a.) buvo vienas didžiausių ir svarbiausių cechų Vilniuje. Vilniuje labiau nei kur nors kitur (įskaitant Gardiną, Kauną ir Valkininkus) buvo susibūrę kal­viai bei kiti jiems artimi amatininkai. Kartais tarp giminingų specialy­bių meistrų, ypač tarp kalvių ir šaltkalvių, kildavo įvairių ginčų ir nesuta­rimų. Todėl šaltkalviai 1663 m. išsikovojo atskirą net 70 artikulų statu­tą. Deja, ginčai dėl „baltų“ ir „juodų“ darbų, t.y. dėl paprastų ir meniš­kų darbų, dėl šventųjų – amatininkų globėjų, ir kitų panašių reikalų tę­sėsi ir toliau. Nors į dailiųjų dirbinių kalvystę pretendavo kalvių „bro­liai“ šaltkalviai, tačiau šiandien be specialių tyrimų kartais būtų sunku pasakyti, kam iš jų priklauso iki mūsų laikų išlikusios (daugiausiai baž­nyčiose) didelės meninės kalvystės ir auksakalystės vertybės.Panašus jungtinis kalvių, tureklai, šaltkalvių, katilių, kardų ir peilių kalėjų cechas buvo ir Kaune. Tik šio jungtinio cecho nuostatai buvo patvirtin­ti šimtmečiu vėliau nei Vilniaus. Juos patvirtino Lietuvos didysis kuni­gaikštis Vladislovas IV Vaza 1633 m. kovo mėnesį.1660 m. Šiauliuose, be įvairių specialybių amatininkų cechų, taip pat buvo jungtinis kalvių, šaltkalvių ir kai kurių kitų specialybių amati­ninkų cechas. Beje, panašius jungtinius cechus turėjo ir mažesni Lie­tuvos miestai. Pvz., XVII a. viduryje Kėdainių cechui priklausė net 25 kalviai. Sis teiginys, matyt, nėra visai tikslus, nes cechas taip pat buvo jungtinis ir jame darbavosi ne tik kalviai, bet ir kitų specialybių meist­rai. Nors apskritai, kaip nurodė V.Kryževičius, tuo laiku Kėdainiuose iš viso buvę 244 amatininkai ir 55 pirkliai, priklausę Įvairiems cechams. 1779 m. Kėdainiuose buvę 16 cechų, o tarp jų – šaltkalvių, kalvių ir kitų amatininkų. Cechų skaičiumi Kėdainiai prilygę net Minskui ir Mo­giliovu. Vadinasi, Kėdainiai XVII-XVIII a. buvo žymus amatų cen­tras Vidurio Lietuvoje.1686 m. Biržuose buvo patvirtinti 8 jungtiniai cechai. Pvz., šaltkal­vių ir kalvių cechui priklausė peilių gamintojai, ginklų kalėjai (kardi­ninkai), katiliai ir kiti amatininkai.Spėjama, kad panašių cechų galėjo būti Merkinėje, Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje) ir galbūt kitur.Įtraukus 1795 m. Lietuvą į Rusijos imperijos sudėti cechinė kalvystė išliko. Toliau cechų veiklą reguliavo ir tvarkė pačių cechų meistrų renka­mos valdybos, kurias paprastai sudarė cecho vyresnysis ir vienas arba du jo patarėjai. (Valdybą sudarė kelių cechų seniūnas ir amatų vadovas.)

Kaip kituose Rusijos, taip ir didesniuose Lietuvos miestuose, kur buvo didesnis žydų amatininkų skaičius, būdavo steigiami atskiri „krikščionių“ ir „žydų“ kalvių cechai. Tokie atskiri cechai veikė Vil­niuje ir Kaune, o apskričių ir kituose mažesniuose miestuose (Kėdai­niai, Biržai ir kt.), kaip matėme, buvo jungtiniai arba „sudėtiniai“ ce­chai, kuriuos sudarydavo įvairių tautybių ir specialybių kalviai ir kiti jiems artimi (savo darbų pobūdžiu giminingi) amatininkai. Kartais jie ir gyveno susibūrę į kaimynystę, vienoje gatvėje arba kuriame nors mies­to kvartale. Be to, cechai turėdavo ir tam tikrą religinę reikšmę: vie­nijo tos pačios konfesijos amatininkus, kartu dalyvavo mišiose ir įvai­riose religinėse šventėse. Prireikus jie privalėjo vykdyti ir karinę funk­ciją, pirmiausiai susijusią su miesto gynyba. Cechai buvo ir amatų mo­kyklos (čia išskirtinis mokytojas – cecho meistras). Cechai atliko ama­tininkų darbo ir elgesio priežiūros funkcijas.

Metalinės konstrukcijos

Konstrukcijų sutvirtinimo vienos su kita vieta vadinama montavimo su­jungimu arba sandūra. Pastatų ir statinių surenkamosios gelžbetoninės kon­strukcijos suvirinamos arba sujungiamos varžtais. Suvirinamos plieninės jdėtinės detalės arba armatūros galai, sandūros užtaisomos cemento skiedinio arba be­tono mišiniu. Plieninės konstrukcijos suvirinamos, sujungiamos varžtais arba kniedėmis. Sustiprinimo toks būdas yra pats patvariausias nuo pat senūjų laikų.

metalineskonstrukcijos Kolonų sandūra su pamatu priklauso nuo kolonos medžiagos. Gelžbetoninė kolona jungiama su pamatu per lizdą pamate: apatinės kolonos galas įstatomas Į lizdą, tarpai tarp kolonos ir pamato užtaisomi ne mažesnės kaip 200 markės betono mišiniu, pagamintu su smulkia skalda arba Žvyru. Rei­kiamo aukščio atžymos gaunamos dedant i lizdą kalibruotus gelžbetoninius įdėklus, kurių stiprumas numatytas projekte, arba naudojant fiksuojančius įdė-tinius įtaisus.Ant patikrintų ir cemento skiediniu aplietų plieninių atraminių plokščių, kurių viršutinis paviršius nudrožtas  (kai kolonos su frezuotais atraminiais galais);tiesiogiai ant pamato, kurio paviršius atitinka kolonos pado projektinę at­žymą, neliejant cemento skiedinio mišinio (kai kolonos su frezuotais antgalių padais);ant pamate įbetonuotų ir patikrintų atraminių detalių, sandūrą apliejant ce­mento skiedinio mišiniu.

Konstrukcijų tvirtinimo ir montavimo jdėtinės detalės bei inkariniai varžtai paprastai įdedami ir užbetonuojami darant pamatą.Pokraninės sijos sujungiamos su kolonomis  ant pokraninių gembių. Pramonės įmonių statybai rekomenduojama naudoti plienines pokraninės sijas. Šios sijos dedamos ant kolonos gembės atraminių lakštų ir veržlės užsukamos ant varžtų, iškištų iš betono. Galutinai patikrintos sijų įdėtinės detalės suviri­namos su jdėtine plokšte, įbetonuota kolonoje.

        Gelžbetoninių santvarų ir sijų sujungimas su kolonomis  suvi­rintas – metalinės atraminės konstrukcijų plokštės suvirinamos su atitinka­momis jdėtinėmis detalėmis kolonų  galuose. Be to, gegninės konstrukcijos pri­veržiamos veržlėmis ir poveržlėmis prie kolonų galuose įtaisytų inkarinių varžtų.

Gegninės  metalo konstrukcijos su pogegninėmis gelžbetoninėmis santvaromis su­jungiamos suvirinant jų įdėtinės detales. Tuo atveju gegninės konstrukcijos pa­prastai remiasi į pogegninės santvaros apatinės juostos atraminę pastorintą dalį.

          Denginio plokštės suduriamos su viršutinėmis gegninių konstrukcijų juosto­mis suvirinus plokščių įdėtinės detales, esančias išilginių briaunų galuose, su sijų ir santvarų įdėtinėmis detalėmis.

          Išorinių sienų plokštės tvirtinamos prie kolonų  kampuočiais , privirinamais prie kolonos ir plokštės  įdėtinių detalių; kampuočiai yra kaip apkabos. Plokščių galai dedami ant pritvirtintų prie kolonų atraminių gembių .Metalinių trisluoksnių sienų plokščių sujungimas.Gelžbetoninės kolonos į aukštį  daugiaaukščiuose pramoniniuose pastatuose dažniausiai sujungiamos per plieninius centravimo įdėklus . Lenki­mo įtempimai persiduoda nuo vienos kolonos dalies kitai per antdėklus.