Prievolės termino ypatumai

Suprantant plačiai, prievolė yra visa tai, ką asmenį įpareigoja atlikti teisė, moralė, religija ar kitokia norminė sistema, kai kartu nustatoma atitinkama sankcija už įpareigojimo nevykdymą, tačiau tam tikras įpareigojimas nesiejamas su kito asmens reikalavimo teise. Pavyzdžiui, tokia yra prievolė mylėti ir gerbti artimą žmogų.
Teisiškai, arba siaurai suprantant, prievolė yra teisinis santykis, kurio dalyviai yra du asmenyse vienas turi reikalavimo teisę, o kitas – pareigą. Teisiniu požiūriu prievolė yra toks teisinis santykis, kurio šalis sieja tarpusio teisės ir pareigos, o skolininkui neįvykdžius pareigos, kreditorius tun teisę reikalauti, kad būtų atlyginti nuostoliai arba kad skolininkas savo pareigą įvykdytų natūra. Kreditoriai gali kreiptis į įmones, teikiančias skolų išieškojimo paslaugas arba teisinio išieškojimo paslaugas. Taigi prievolės teisiniu požiūriu įvykdymas yra užtikrintas galimybe taikyti valstybės prievartos mechanizmą.
Be to, iš lotyniškojo „obligatio“ kilęs žodis „obligacija“, tiesa, neturintis autentiško lietuviško atitikmens, vartojamas dar viena reikšme – kaip vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, palūkanas arba kitokį ekvivalentą ar turtines teises.
Prievolė yra viena iš civilinių teisinių santykių rūšių. Todėl jai būdingi visi civilinių teisinių santykių bruožai. Kartu prievolėms būdingi ir specifiniai požymiai.
Iš romėnų teisės atėjęs prievolės apibrėžimas reikšmingas tuo, kad atskleidžia pagrindinius prievolės požymius:
pirma, prievolė yra dviejų asmenų — kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis;
antra, kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos;
trečia, už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos.
Taigi prievolė visada asocijuojasi su pareiga. Pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia tik vieną žodžio „prievolė“ reikšmę: „prievolė“ – kas privaloma, reikia atlikti. Šiuo požiūriu prievolių teisė gali būti analizuojama kaip pareigų teisė.
Be abejo, pareiga yra neatskiriamas prievolės elementas. Dėl šios priežasties kasdienėje kalboje žodis „prievolė“ neretai vartojamas kaip žodžio „pareiga“ sinonimas. Iš tiesų ne teisės kalboje prievolės terminu galima apibūdinti bet ką, kas asocijuojasi su žodžiais „privalo“, „priedermė“, „pareiga“. Todėl dažnai kalbama apie moralinę, politinę ar kitokią prievolę („Seimo nario prievolė rinkėjams“, „prievolė savo artimui“, „prievolė ginti Tėvynę“, „prievolė mokėti mokesčius“ ir pan.). Toks prievolės termino vartojimas kasdienėje kalboje galimas, bet civilinėje teisėje – netoleruotinas.
Civilinės teisės požiūriu pareigos ir prievolės negalima tapatinti. Prievolę ir pareigą skiria mažiausiai trys esminiai požymiai.
Pirma, pareiga yra prievolės rezultatas. Taigi prievolė yra vienas iš pareigos atsiradimo pagrindų, šaltinių, o ne pati pareiga. Pareiga nėra prievolė, o tik vienas iš jos elementų – būtent pasyvusis elementas.
Antra, pareiga gali egzistuoti ir nesant prievolės.
Trečia, pareiga yra prievolės elementas, tačiau ne vienintelis. Jeigu yra kieno nors pareiga, yra ir kieno nors teisė. Vadinasi, kitas būtinas prievolės elementas yra kito asmens subjektinė teisė, o dar tiksliau – teisė reikalauti, arba reikalavimo teisė, laikoma aktyviuoju prievolės elementu.