Kvepalų istorija

chloe-leau-de-chloe-moterims-edt-50-mlEgiptiečiai greitai suvokė, kad deginami ar smilkomi medžiai ir dervos išskiria švelnius kvapus. Tačiau praėjo daug amžių, kol žmonės išmoko perdirbti žiedus, vaisius ir augalus ir iš jų gauti kvapiuosius aliejus, abso­liutus, kvapiąsias dervas. Šie produktai gaunami tik nuolat tobulėjant dar­bo įrankiams. Daug įvairiausių aparatų buvo išbandyta, kol jkurti ekstra-havimo cechai, atsirado modernūs distiliacijos įrenginiai ar spirito varyk­los.

Kaitinimas

Tai viena seniausių technologijų. Pastebėjus, kad kvapiosios medžiagos artimos riebalams, jau labai seniai pradėta merkti žiedus j riebalus ar alie­jų, pašildant saulėje ar vandens vonioje. Kai masė pradeda skleisti kva­pus, riebalai filtruojami iš pradžių per lininę medžiagą, po to per medvil­ninę: taip gaunamas kvapingas tepalas. J tepalą pridedama kvapiųjų der­vų, prieskonių, įlašinama kvapiųjų aliejų, tada jis pasidaro labai kvapnus. Distiliacijos ir ekstrahavimo procesams tobulėjant, tepalus pradėta per­plauti etilo alkoholiu, nes jis gerai prisisotina kvapo. Etilo alkoholio ir riebalų mišinys būdavo mechaniškai suplakamas, po to, prieš atskiriant aliejų ir etilo alkoholį, mišinys paliekamas nusistovėti. Šią procedūrą kar­todavo du ar tris kartus. Etilo alkoholis virsdavo kvapiąja esencija, kurią dar kartą filtruodavo, kad neliktų nė trupučio riebalų.

Šaltas apdorojimas

Šis būdas labai artimas apdorojimui kaitinant. Jis suteikia galimybę apdo­roti gležnus žiedus, pvz., jazmino arba tuberozos. Kai distiliacijos ir eks­trahavimo būdai dar nebuvo paplitę, šaltas apdorojimas buvo geriausias metodas gauti kvapą, panašų į apdorojamų žiedų kvapus. Žiedlapių ne­mirko karštame tirpale, bet juos išsklaido ant plono riebalų sluoksnio. Rie­balai paskleidžiami ant medinių 40-60 cm didumo įrėmintų stiklų (kaip šiltnamio stogas). Naudojamas riebalų mišinys – pusė kiaulės riebalų, pu­sė galvijų taukų ir truputį benzoinės dervos. Nuskinti žiedai, kurį laiką dar „gyvi“, išsklaidomi tam tikram laikui (jazminų žiedai – dvidešimt ketu­rioms valandoms, tuberozos – trims paroms). Po to žiedai surenkami ir ant riebalų beriami nauji žiedai. Taip kartojama tol, kol riebalai prisisotina kvapo. Po to riebalai perplaunami etilo alkoholiu, kad aromatinės medžiagos ištirptų. Išgarinus etilo alkoholį, gaunama kvapinga masė -tepalas.

Mūsų dienomis šaltas apdirbimas naudojamas tik Graso srityje. XX am­žiaus pradžioje tokius darbus dirbo vien moterys. Prižiūrėti šimtą rėmų reikėjo apie dešimties darbininkių. Kai kurios Graso firmos turėjo apie  aštuoniasdešimt tūkstančių rėmų. Atvežti j cechą žiedai tuojau pat per­renkami, atskiriami drėgni ir apgedę lapeliai. Po to žiedlapiai išsklaidomi ant riebalų, kurie prieš tai peršukuojami medinėmis šukomis, kad išsivė-dintų ir vienodai sugertų kvapus, o žiedlapiai visur išsisklaidytų vienodai. Po dviejų dienų nuo rėmų žiedlapiai nukratomi ant stalo. Suskaičiuota, kad vienas kilogramas riebalų absorbuoja maždaug trijų kilogramų žiedų kvapą. Toks apdirbimas labai brangus, tad šiais laikais taip ruošiama ža­liava tik kelioms ypatingoms kompozicijoms.

Distiliacija

Šis aliejų išgavimo būdas grindžiamas garinimu, po to – skysčio konden-savimu. Distiliuojant vandens garais gaunami eteriniai aliejai. Distiliavi-mo aparato išradimas tarp VIII ir X amžiaus priskiriamas arabams. Tačiau distiliavimo principai graikams ir egiptiečiams buvo žinomi nuo IV-III a. pr. Kr. Kažkada panašus j vyndario aparatą, parfumerijos pramonėje nau­dojamas šiuolaikinis distiliatorius susideda iš trijų dalių: korpuso, ovalaus bako, virš kurio pritvirtintas „gulbės kaklas“ (perėjimas), sujungtas su au­šintuvu, ir metalinio išlenkto vamzdžio, esančio bake, pripildytame šalto vandens. Distiliuojama žaliava (žiedai, žolės, lapai, šakelės, šaknys, sa­manos…) dedama j baką ant perforuotų plokščių. Vandens vonioje su dvigubu dugnu vanduo užverda. Garai, prisotinti augalo kvapų> veržiasi per „gulbės kaklą“ ir patenka į aušintuvą, kur jie kondensuojasi, virsta skysčiu ir teka toliau j „Florencijos vazą“ (surinktuvą). Medžiagų tankis nevienodas, todėl jos susiskaido: sunkesnis vanduo lieka ant dugno, o eteriniai aliejai, netirpūs vandenyje, kyla į paviršių ir surenkami. Kartais distiliacijos proceso metu eteriniai aliejai neatsiskiria nuo vandens. Tada gaunamas eterinio aliejaus vandeninis tirpalas. Taip iš apelsinmedžio ir rožių žiedlapių gaunamas vadinamasis apelsinmedžio žiedų ir rožių van­duo.

Mūsų protėvių distiliavimo aparatai buvo įtaisyti ant didelių akmenų, po kuriais kūrenosi ugnis. Dabartiniai distiliavimo aparatai varomi žemo slėgio garais. Tokiu būdu nustatoma norima temperatūra, kuri distiliavimo metu išlieka vienoda. Praėjo tie laikai, kai Provanse į levandų laukus buvo vežami įvairiausi aparatai ant ratų ir žiedai distiliuojami vietoje. Dabar sunkvežimiai veža augalus tiesiai į perdirbimo įmones, kur modernūs įrenginiai, ne tokie poetiški, bet daug našesni, laukia atvežamų žaliavų.