Kalvystės istorija Lietuvoje

kalvyste-metalo-gaminiai.lt Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovas Žygimantas Senasis patvir­tino Vilniaus m. kalvių, šaltkalvių ir katilių cecho įstatus. Toks jungtinis įvairių kalvystės pobūdžio meistrų cechas vėliau (XVI-XVIII a.) buvo vienas didžiausių ir svarbiausių cechų Vilniuje. Vilniuje labiau nei kur nors kitur (įskaitant Gardiną, Kauną ir Valkininkus) buvo susibūrę kal­viai bei kiti jiems artimi amatininkai. Kartais tarp giminingų specialy­bių meistrų, ypač tarp kalvių ir šaltkalvių, kildavo įvairių ginčų ir nesuta­rimų. Todėl šaltkalviai 1663 m. išsikovojo atskirą net 70 artikulų statu­tą. Deja, ginčai dėl „baltų“ ir „juodų“ darbų, t.y. dėl paprastų ir meniš­kų darbų, dėl šventųjų – amatininkų globėjų, ir kitų panašių reikalų tę­sėsi ir toliau. Nors į dailiųjų dirbinių kalvystę pretendavo kalvių „bro­liai“ šaltkalviai, tačiau šiandien be specialių tyrimų kartais būtų sunku pasakyti, kam iš jų priklauso iki mūsų laikų išlikusios (daugiausiai baž­nyčiose) didelės meninės kalvystės ir auksakalystės vertybės.Panašus jungtinis kalvių, tureklai, šaltkalvių, katilių, kardų ir peilių kalėjų cechas buvo ir Kaune. Tik šio jungtinio cecho nuostatai buvo patvirtin­ti šimtmečiu vėliau nei Vilniaus. Juos patvirtino Lietuvos didysis kuni­gaikštis Vladislovas IV Vaza 1633 m. kovo mėnesį.1660 m. Šiauliuose, be įvairių specialybių amatininkų cechų, taip pat buvo jungtinis kalvių, šaltkalvių ir kai kurių kitų specialybių amati­ninkų cechas. Beje, panašius jungtinius cechus turėjo ir mažesni Lie­tuvos miestai. Pvz., XVII a. viduryje Kėdainių cechui priklausė net 25 kalviai. Sis teiginys, matyt, nėra visai tikslus, nes cechas taip pat buvo jungtinis ir jame darbavosi ne tik kalviai, bet ir kitų specialybių meist­rai. Nors apskritai, kaip nurodė V.Kryževičius, tuo laiku Kėdainiuose iš viso buvę 244 amatininkai ir 55 pirkliai, priklausę Įvairiems cechams. 1779 m. Kėdainiuose buvę 16 cechų, o tarp jų – šaltkalvių, kalvių ir kitų amatininkų. Cechų skaičiumi Kėdainiai prilygę net Minskui ir Mo­giliovu. Vadinasi, Kėdainiai XVII-XVIII a. buvo žymus amatų cen­tras Vidurio Lietuvoje.1686 m. Biržuose buvo patvirtinti 8 jungtiniai cechai. Pvz., šaltkal­vių ir kalvių cechui priklausė peilių gamintojai, ginklų kalėjai (kardi­ninkai), katiliai ir kiti amatininkai.Spėjama, kad panašių cechų galėjo būti Merkinėje, Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje) ir galbūt kitur.Įtraukus 1795 m. Lietuvą į Rusijos imperijos sudėti cechinė kalvystė išliko. Toliau cechų veiklą reguliavo ir tvarkė pačių cechų meistrų renka­mos valdybos, kurias paprastai sudarė cecho vyresnysis ir vienas arba du jo patarėjai. (Valdybą sudarė kelių cechų seniūnas ir amatų vadovas.)

Kaip kituose Rusijos, taip ir didesniuose Lietuvos miestuose, kur buvo didesnis žydų amatininkų skaičius, būdavo steigiami atskiri „krikščionių“ ir „žydų“ kalvių cechai. Tokie atskiri cechai veikė Vil­niuje ir Kaune, o apskričių ir kituose mažesniuose miestuose (Kėdai­niai, Biržai ir kt.), kaip matėme, buvo jungtiniai arba „sudėtiniai“ ce­chai, kuriuos sudarydavo įvairių tautybių ir specialybių kalviai ir kiti jiems artimi (savo darbų pobūdžiu giminingi) amatininkai. Kartais jie ir gyveno susibūrę į kaimynystę, vienoje gatvėje arba kuriame nors mies­to kvartale. Be to, cechai turėdavo ir tam tikrą religinę reikšmę: vie­nijo tos pačios konfesijos amatininkus, kartu dalyvavo mišiose ir įvai­riose religinėse šventėse. Prireikus jie privalėjo vykdyti ir karinę funk­ciją, pirmiausiai susijusią su miesto gynyba. Cechai buvo ir amatų mo­kyklos (čia išskirtinis mokytojas – cecho meistras). Cechai atliko ama­tininkų darbo ir elgesio priežiūros funkcijas.