Autoriaus Archyvai: kvepalai

Technologijų įpatumai

Kraustymo-paslaugos-VilniujeDegimo metu gauti konglomeratai presuojami pusiau sausuoju būdu, vibruojant arba presuojant karštuoju būdu. Norint pasiekti rei­kiamą tankį, sutankinama skirtingais formavimo mišinio būdais:

  • pridedant paviršiaus aktyvių medžiagų;
  • pridedant plastifikatorių;
  • pridedant superplastifikatorių;
  • įkaitinant masę;
  • vibruojant;
  • vakuumuojant ir kt.

Dauguma technologijų formavimą ir tankinimą jungia į vieną operaciją, dėl to cheminiai ir fizikiniai-cheminiai procesai, užtikri­nantys struktūros susidarymą mikro ir makrolygiu, vyksta vienu metu. Tokie yra tiksotropinis suskystėjimas, sustiprėjimas, masės ir šilumos kaita, užpildančios ir rišančios dalies persiskirstymas viena kitos atžvilgiu, susidarant tankiai struktūrai tokio sujungto formavi­mo ir tankinimo metu. Šiuo periodu nenutrūksta (nors ir sulėtėja) pagrindiniai struktūrą sudarantys procesai – sorbciniai ir medžiagų tirpimo, kurie baigiasi atsiradus naujiems jungimams ir fazėms. Dau­giau šių naujų junginių ir fazių susidaro kituose, tolesniuose techno­loginiuose etapuose, pavyzdžiui, per suformuotų ir sukietintų dirbi­nių šiluminį apdirbimą. Kai kuriose technologijose formuojame pertraukiamai, tarp vib-roformavimų ir presavimų daroma pertrauka kraustantis. Antrojo formavimo metu, ypač formuojant vibroformavimo būdu, įtempiai, susidarantys formuojantis struktūrai, relaksuojasi, sumažina struktūrinių defektų dydžius ir koncentraciją.

Nuo formavimo ir tankinimo priklauso struktūros susidarymas: ar vienodai kompaktiškai išsidėsto dalelės ir susiformuoja dirbinių tekstūra. Presuojant pusiau sausuoju būdu, gauto dirbinio tūris gali būti gautas 1,5-2 kartus mažesnis už piltinį tūrį. Aišku, tada sumažė­ja ir poringumas (2,5 kartus).Be paprastų presų (mechaninių ir hidraulinių), kai kuriose te­chnologijose presuojama sprogdinant, sudarant stiprų staigų spaudi­mą, kurio metu keičiasi kristalochcminė medžiagos sudėtis. Formuo­jant plastiškuoju būdu, tankinama juostiniuose presuose (dažniausiai vakuuminiuose) su vėlesniu presavimu. Gaminiai iš plastiškų masių turi didesnį  poringumą nei gaminiai, suformuoti presuojant pusiau sausuoju būdu. Tokios masės savybės nusakomos reologijos meto­dais. Formuojant gaminius vibropresavimo būdu, nurodytas dirbinių poringumas pasiekiamas sunaudojant mažiau energijos nei presuo­jant statiškai. Taip pat pagerėja dirbinių kokybė, išnyksta anizotro-piškumas, suformuojama vicnalytiškesnė struktūra. Kai kuriose technologijose vibropresavimo efektyvumas pasiekiamas kartu dirbi­nius vakuumuojant.

Gaunant plonasienius, sudėtingos konfigūracijos, didelių mat­menų dirbinius, išdeginant plačiai naudojamas šlikerinis liejimas. Šlikeris – molių, kaolinų, kitų sunkiai lydžių medžiagų vandeninė suspensija. Jos dalelės yra 10-4 um dydžio, turi tam tikrą joninį po­tencialą. Šlikerinis liejimas labiau priklauso nuo žaliavos savybių nei kiti formavimo būdai. Formuojant ir tankinant gali būti naudojamas torkretavimo bū­das – mišinio ant paviršiaus užpurškimas suspaustu oru. Taip gau­namas gana tankus medžiagos sluoksnis, tačiau kažkiek paruošto mišinio prarandama dėl nuo paviršiaus atšokusio mišinio. Visa tai įvaldę jūs įgausite daug patirties ir galėsite patys valdyti visus formavimo būdus perkraustant. Toliau galima sužinoti ir daugiau mūsų bloguose aprašymuose.

PAGRINDINĖS ŽINIOS APIE METALUS IR LYDINIUS

         konstrukciniai elementai Medžiagos sandara. Mus supantieji daiktai susideda iš me­džiagų, turinčių skirtingas savybes. Žinodami šias savybes, ga­lėsime teisingai spręsti praktinius klausimus, kylančius, gami­nant ir eksploatuojant Įvairių mechanizmų, prietaisų, įrankių detales.Medžiagos savybės priklauso nuo jos vidinės sandaros. Me­džiaga sudaryta iš daugybės labai mažų judančių dalelių, kurios susideda iš be galo mažų atomų. Kiekvienas atomas savo ruožtu sudarytas iš branduolio ir skriejančių aplink j j elektronų. Atomo branduolio struktūra la­bai sudėtinga. Jis susideda iš smulkiausių dalelių, kurių pagrin­dinės yra teigiamai įelektrinti protonai ir neutralūs (neturintieji elektros krūvio) neutronai.Milžiniškas mokslo pasiekimas yra tai, kad mokslininkai iš­moko suskaidyti atomo branduolį. Skaidant branduolį, išsiski­ria didžiulė energija, vadinama atomine energija. Si energijos rūšis naudojama atominėse elektrinėse, gaminančiose elektros energiją; atominė energija varo laivus, suka elektrinių įren­gimus ir kt.

            Cheminiai elementai. Cheminiai elementai — tai atomų su vienodu branduolio krūviu visuma. Šiuo metu žinomi 104 ele­mentai. Iš jų 83 yra metalai (geležis, varis, aliuminis ir kt.) ir 21 — nemetalai (deguonis, fosforas, silicis, anglis ir kt.). Labiausiai gamtoje paplitę deguonis ir silicis.

                 Paprastosios ir sudėtinės medžiagos. Atomai gali egzistuoti vieni arba grupuotis į molekules. Susijungę atomai ar mole­kulės sudaro įvairiausias medžiagas. Visos medžiagos skirsto­mos į paprastąsias ir sudėtines. Paprastosios medžia­gos (geležis, varis, deguonis ir kt.) susideda iš vieno elemento atomų arba molekulių. Sudėtinės medžiagos (plie­nas, žalvaris, anglies dioksidas ir kt.) sudarytos iš kelių ele­mentų atomų junginių. Sudėtinių medžiagų yra daugiau, negu paprastųjų.Medžiagos gali būti dujiniame, skystame ir kietame būvyje.Atsižvelgiant į vidinę struktūrą, visos kietosios medžiagos skirstomos į amorfines ir kristalines. Amorfinėms medžiagoms (stiklas, vaškas, ebonitas ir kt.) būdingas netvarkingas atomų ir molekulių išsidėstymas, o kristalinėse medžiagose atomai išsidėstę tam tikra tvarka. Visi metalai ir jų lydiniai — kristali­nės medžiagos.

                 Alotropija. Kai kurių paprastųjų medžiagų atomai gali būti išsidėstę dvejopai arba keleriopai. Dėl to tokios medžiagos gali įlirėti skirtingas savybes. Pavyzdžiui, deimantas — kieta medžia­ga, o grafitas — minkšta. Jie sudaryti iš tų pačių anglies ato­mu, tačiau jų išsidėstymas deimante ir grafite skirtingas. Toks reiškinys, kai medžiagos, susidedančios iš to paties elemento, turi skirtingas savybes, vadinamas, alotropija.Tam tikromis sąlygomis geležis ir kai kurie kiti metalai gali alotropiškai keistis kietame būvyje. Pavyzdžiui, kietos geležies struktūra 1400° ‘ temperatūroje pasikeičia, o 910° ji atgauna pir­mykštę struktūrą. Vykstant šiems pasikeitimams, keičiasi gele­žies sugebėjimas tirpinti savyje anglį. Žemesnėje negu 768° temperatūroje geležis turi magnetinių savybių, o aukštesnėje negu 768° temperatūroje, nežymiai pasikeitus jos vidinei struk-turai, geležies magnetinės savybės išnyksta. Taigi, metalų ir lydinių savybės priklauso nuo jų vidinės sandaros, t. y. atomų tarpusavio išsidėstymo. Pirmą kartą šią išvadą priėjo vienas iš metalų mokslo pradininkų.

Veido odos priežiūra ir darbas

kvepinkis.lt Visa oda, taip pat ir veido,, iš dalies geba tvarkytis pati. Tačiau nuo stipraus darbo arba, tiksliau, gamybinės aplinkos poveikio susergama odos ligomis. Jų sunkumas labai priklauso nuo nei­giamų veiksnių poveikio trukmės.Kenksmingam veiksniui neveikiant, jo sukelti simptomai pa­prastai išnyksta. Jeigu tokie veiksniai veikia dažnai arba labai ilgai, tai gali atsitikti taip, kad oda, nebegalėdama reguliuoti savo veiklos, nebesugrįžta į pradinę būseną. Tada ji dar esti pažeista ir nebeveikiant kenksmingam veiksniui. Labai svarbūs ir vadina­mieji konstituciniai odos veiksniai, dėl kurių epidermis, tikroji oda ir jos dariniai (plaukai, nagai, prakaito ir riebalų liaukos) skir­tingai reaguoja į įvairius dirgiklius. Todėl labai svarbu odą sau­goti nuo kenksmingų poveikių, taip pat stengtis laiku juos pašalinti.

Ant veido nuolat nusėda įvairių dulkių (siuvyklose, audimo įmonėse, malūnuose ir kt.), kurios dažnai suerzina odą — sukelia niežėjimą, kartais deginimą ir paraudimą. Tokius požymius gali sukelti ir į vandenį neatsargiai beriamos skalbimo priemonės, ku­rių dalelyčių nusėda ant veido.Pažeidžiama ir dirbančiųjų laboratorijoje su cheminėmis me­džiagomis oda. Gaminant vaistus ar kitokias chemines priemones, taip pat atliekant bandymus, chemikalų dulkių, garų ir kitokiu pavidalu nusėda ant odos, ją suerzina ir pažeidžia — nuo lengvo sudirginimo iki sunkių odos ligų, dėl kurių darbuotojas turi keisti darbą. Ligos požymių atsiranda ne iš karto. Kenksmingiems veiks­niams veikiant ilgai, dažniausiai jie ryškėja pamažu. Pavyzdžiui, gaminant vaistus su bromu, odą gali išberti taip, kaip išgėrus vaistų su bromu galima nusipirkti kvepalu parduotuve. Nuo bromo atsiradę spuogai panašūs į papras­tuosius ir skiriasi nuo jų tik tuo, kad nesusidaro pūlinių.

Kai yra aprašytos sąlygos, odą reikia prižiūrėti dviem būdais: 1) kuo rūpestingiau saugoti odą nuo tiesioginio kontakto su dir­ginančiomis medžiagomis;  2) kuo kruopščiau ją valyti.Kaip apsauginę priemonę, neprasiskverbiančią gilyn į odą, ga­lima vartoti parafino aliejų arba vazeliną, žinoma, tik gerai iš­valytus, t. y. chemiškai švarius. Blogai išvalyti, jie ne tik neat­lieka savo funkcijos, bet gali dar labiau pažeisti odą.Šios priemonės vartojamos arba prieš darbo pradžią, arba per tam tikrus gamybinio darbo procesus, kai daugiausia išsiskiria kenksmingų medžiagų.Baigus visos dienos darbą ar tam tikrą gamybinį procesą, ap­saugines priemones reikia nuvalyti nuo veido ir kaklo. Tam ge­riausiai tinka sojos, saulėgrąžų, sėmenų ir alyvų aliejus (tik ne apkartęs). Valoma taip: iš pradžių vatos tamponas suvilgomas karštame vandenyje, paskui įmerkiamas į aliejų ir juo rūpestingai valoma veido ir kaklo oda. Po to aliejų reikia kruopščiai nuplauti vatos tamponu, suvilgytu karštu vandeniu. Vėliau sausos ar nor­malios odos veidą reikia nuplauti azuleno tirpalu (pusę šaukštelio azuleno Įpilti į stiklinę vandens), riebios — 20% spirito tirpalu pridėjus pusę šaukštelio azuleno.

Jeigu ir po šių procedūrų oda esti suerzinta, veidą reikia praus­ti kalkių vandeniu (pagamintu vaistinėje) arba, jeigu turima lai­ko,  10—15 minučių uždėti jo kompresą.Vakare veidas prausiamas atsižvelgiant į odos rūšį. Jeigu oda šiek tiek suerzinta, tinka kompresai su kalkių vandeniu ir minkš­tinamieji kremai. Kai tokios paprastos priemonės nepadeda, reikia kreiptis į gydytoją dermatologą.Žmonių, kurie dėl savo profesijos (žemdirbiai, transporto dar­buotojai, daržininkai, sodininkai, statybininkai ir kt.) priversti nuolat būti lauke, oda gali nudegti nuo saulės. Toks pavojus gre­sia ir tiems, kurie, norėdami būti „gražesni“, per ilgai būna sau­lėje, taip pat jautriems saulės spinduliams bei vaikams. Cia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad laikyti mažus vaikus ir naujagimius (dažniausiai vežimėlyje) tiesiai prieš saulę yra kenksminga, nes jų oda labai jautri, todėl nuo saulės nudega greičiau negu suau­gusiųjų.

Saulės spindulių veikiama oda gali pasidaryti grublėta, pūslė­ta (dažnai tos pūslės niežti), išberta mažomis pūslytėmis arba spuogeliais kaip nuo prakaito. Taip oda dažniausiai pakinta pa­vasarį arba vasaros pradžioje, paskui tų pakitimų sumažėja, nors kartais gali išlikti ir iki rudens.Saulės spinduliai pažeidžia atviras kūno vietas, dažniausiai veidą, plaštakas, kartais liemenį (krūtinės ląstos vidurinę dalį, pečius, tarpumentį) ir pėdas, ypač vaikštančių basomis.

Norint apsisaugoti nuo „saulės ligos“, o susirgus — pasveikti, reikia vengti saulės. Labai nudegusiems nebegalima dirbti lauke. Nestipriai pažeistas nepridengtas vietas patariama tepti apsaugi­nėmis priemonėmis (pavyzdžiui, 5% cinko pasta su antipirinu). Be to, veidą reikia pridengti praleidžiančia orą plačiakrašte skry­bėle.

www.kvepinkis.us

Kalvystės istorija Lietuvoje

kalvyste-metalo-gaminiai.lt Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovas Žygimantas Senasis patvir­tino Vilniaus m. kalvių, šaltkalvių ir katilių cecho įstatus. Toks jungtinis įvairių kalvystės pobūdžio meistrų cechas vėliau (XVI-XVIII a.) buvo vienas didžiausių ir svarbiausių cechų Vilniuje. Vilniuje labiau nei kur nors kitur (įskaitant Gardiną, Kauną ir Valkininkus) buvo susibūrę kal­viai bei kiti jiems artimi amatininkai. Kartais tarp giminingų specialy­bių meistrų, ypač tarp kalvių ir šaltkalvių, kildavo įvairių ginčų ir nesuta­rimų. Todėl šaltkalviai 1663 m. išsikovojo atskirą net 70 artikulų statu­tą. Deja, ginčai dėl „baltų“ ir „juodų“ darbų, t.y. dėl paprastų ir meniš­kų darbų, dėl šventųjų – amatininkų globėjų, ir kitų panašių reikalų tę­sėsi ir toliau. Nors į dailiųjų dirbinių kalvystę pretendavo kalvių „bro­liai“ šaltkalviai, tačiau šiandien be specialių tyrimų kartais būtų sunku pasakyti, kam iš jų priklauso iki mūsų laikų išlikusios (daugiausiai baž­nyčiose) didelės meninės kalvystės ir auksakalystės vertybės.Panašus jungtinis kalvių, tureklai, šaltkalvių, katilių, kardų ir peilių kalėjų cechas buvo ir Kaune. Tik šio jungtinio cecho nuostatai buvo patvirtin­ti šimtmečiu vėliau nei Vilniaus. Juos patvirtino Lietuvos didysis kuni­gaikštis Vladislovas IV Vaza 1633 m. kovo mėnesį.1660 m. Šiauliuose, be įvairių specialybių amatininkų cechų, taip pat buvo jungtinis kalvių, šaltkalvių ir kai kurių kitų specialybių amati­ninkų cechas. Beje, panašius jungtinius cechus turėjo ir mažesni Lie­tuvos miestai. Pvz., XVII a. viduryje Kėdainių cechui priklausė net 25 kalviai. Sis teiginys, matyt, nėra visai tikslus, nes cechas taip pat buvo jungtinis ir jame darbavosi ne tik kalviai, bet ir kitų specialybių meist­rai. Nors apskritai, kaip nurodė V.Kryževičius, tuo laiku Kėdainiuose iš viso buvę 244 amatininkai ir 55 pirkliai, priklausę Įvairiems cechams. 1779 m. Kėdainiuose buvę 16 cechų, o tarp jų – šaltkalvių, kalvių ir kitų amatininkų. Cechų skaičiumi Kėdainiai prilygę net Minskui ir Mo­giliovu. Vadinasi, Kėdainiai XVII-XVIII a. buvo žymus amatų cen­tras Vidurio Lietuvoje.1686 m. Biržuose buvo patvirtinti 8 jungtiniai cechai. Pvz., šaltkal­vių ir kalvių cechui priklausė peilių gamintojai, ginklų kalėjai (kardi­ninkai), katiliai ir kiti amatininkai.Spėjama, kad panašių cechų galėjo būti Merkinėje, Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje) ir galbūt kitur.Įtraukus 1795 m. Lietuvą į Rusijos imperijos sudėti cechinė kalvystė išliko. Toliau cechų veiklą reguliavo ir tvarkė pačių cechų meistrų renka­mos valdybos, kurias paprastai sudarė cecho vyresnysis ir vienas arba du jo patarėjai. (Valdybą sudarė kelių cechų seniūnas ir amatų vadovas.)

Kaip kituose Rusijos, taip ir didesniuose Lietuvos miestuose, kur buvo didesnis žydų amatininkų skaičius, būdavo steigiami atskiri „krikščionių“ ir „žydų“ kalvių cechai. Tokie atskiri cechai veikė Vil­niuje ir Kaune, o apskričių ir kituose mažesniuose miestuose (Kėdai­niai, Biržai ir kt.), kaip matėme, buvo jungtiniai arba „sudėtiniai“ ce­chai, kuriuos sudarydavo įvairių tautybių ir specialybių kalviai ir kiti jiems artimi (savo darbų pobūdžiu giminingi) amatininkai. Kartais jie ir gyveno susibūrę į kaimynystę, vienoje gatvėje arba kuriame nors mies­to kvartale. Be to, cechai turėdavo ir tam tikrą religinę reikšmę: vie­nijo tos pačios konfesijos amatininkus, kartu dalyvavo mišiose ir įvai­riose religinėse šventėse. Prireikus jie privalėjo vykdyti ir karinę funk­ciją, pirmiausiai susijusią su miesto gynyba. Cechai buvo ir amatų mo­kyklos (čia išskirtinis mokytojas – cecho meistras). Cechai atliko ama­tininkų darbo ir elgesio priežiūros funkcijas.

Kvepalų istorija

chloe-leau-de-chloe-moterims-edt-50-mlEgiptiečiai greitai suvokė, kad deginami ar smilkomi medžiai ir dervos išskiria švelnius kvapus. Tačiau praėjo daug amžių, kol žmonės išmoko perdirbti žiedus, vaisius ir augalus ir iš jų gauti kvapiuosius aliejus, abso­liutus, kvapiąsias dervas. Šie produktai gaunami tik nuolat tobulėjant dar­bo įrankiams. Daug įvairiausių aparatų buvo išbandyta, kol jkurti ekstra-havimo cechai, atsirado modernūs distiliacijos įrenginiai ar spirito varyk­los.

Kaitinimas

Tai viena seniausių technologijų. Pastebėjus, kad kvapiosios medžiagos artimos riebalams, jau labai seniai pradėta merkti žiedus j riebalus ar alie­jų, pašildant saulėje ar vandens vonioje. Kai masė pradeda skleisti kva­pus, riebalai filtruojami iš pradžių per lininę medžiagą, po to per medvil­ninę: taip gaunamas kvapingas tepalas. J tepalą pridedama kvapiųjų der­vų, prieskonių, įlašinama kvapiųjų aliejų, tada jis pasidaro labai kvapnus. Distiliacijos ir ekstrahavimo procesams tobulėjant, tepalus pradėta per­plauti etilo alkoholiu, nes jis gerai prisisotina kvapo. Etilo alkoholio ir riebalų mišinys būdavo mechaniškai suplakamas, po to, prieš atskiriant aliejų ir etilo alkoholį, mišinys paliekamas nusistovėti. Šią procedūrą kar­todavo du ar tris kartus. Etilo alkoholis virsdavo kvapiąja esencija, kurią dar kartą filtruodavo, kad neliktų nė trupučio riebalų.

Šaltas apdorojimas

Šis būdas labai artimas apdorojimui kaitinant. Jis suteikia galimybę apdo­roti gležnus žiedus, pvz., jazmino arba tuberozos. Kai distiliacijos ir eks­trahavimo būdai dar nebuvo paplitę, šaltas apdorojimas buvo geriausias metodas gauti kvapą, panašų į apdorojamų žiedų kvapus. Žiedlapių ne­mirko karštame tirpale, bet juos išsklaido ant plono riebalų sluoksnio. Rie­balai paskleidžiami ant medinių 40-60 cm didumo įrėmintų stiklų (kaip šiltnamio stogas). Naudojamas riebalų mišinys – pusė kiaulės riebalų, pu­sė galvijų taukų ir truputį benzoinės dervos. Nuskinti žiedai, kurį laiką dar „gyvi“, išsklaidomi tam tikram laikui (jazminų žiedai – dvidešimt ketu­rioms valandoms, tuberozos – trims paroms). Po to žiedai surenkami ir ant riebalų beriami nauji žiedai. Taip kartojama tol, kol riebalai prisisotina kvapo. Po to riebalai perplaunami etilo alkoholiu, kad aromatinės medžiagos ištirptų. Išgarinus etilo alkoholį, gaunama kvapinga masė -tepalas.

Mūsų dienomis šaltas apdirbimas naudojamas tik Graso srityje. XX am­žiaus pradžioje tokius darbus dirbo vien moterys. Prižiūrėti šimtą rėmų reikėjo apie dešimties darbininkių. Kai kurios Graso firmos turėjo apie  aštuoniasdešimt tūkstančių rėmų. Atvežti j cechą žiedai tuojau pat per­renkami, atskiriami drėgni ir apgedę lapeliai. Po to žiedlapiai išsklaidomi ant riebalų, kurie prieš tai peršukuojami medinėmis šukomis, kad išsivė-dintų ir vienodai sugertų kvapus, o žiedlapiai visur išsisklaidytų vienodai. Po dviejų dienų nuo rėmų žiedlapiai nukratomi ant stalo. Suskaičiuota, kad vienas kilogramas riebalų absorbuoja maždaug trijų kilogramų žiedų kvapą. Toks apdirbimas labai brangus, tad šiais laikais taip ruošiama ža­liava tik kelioms ypatingoms kompozicijoms.

Distiliacija

Šis aliejų išgavimo būdas grindžiamas garinimu, po to – skysčio konden-savimu. Distiliuojant vandens garais gaunami eteriniai aliejai. Distiliavi-mo aparato išradimas tarp VIII ir X amžiaus priskiriamas arabams. Tačiau distiliavimo principai graikams ir egiptiečiams buvo žinomi nuo IV-III a. pr. Kr. Kažkada panašus j vyndario aparatą, parfumerijos pramonėje nau­dojamas šiuolaikinis distiliatorius susideda iš trijų dalių: korpuso, ovalaus bako, virš kurio pritvirtintas „gulbės kaklas“ (perėjimas), sujungtas su au­šintuvu, ir metalinio išlenkto vamzdžio, esančio bake, pripildytame šalto vandens. Distiliuojama žaliava (žiedai, žolės, lapai, šakelės, šaknys, sa­manos…) dedama j baką ant perforuotų plokščių. Vandens vonioje su dvigubu dugnu vanduo užverda. Garai, prisotinti augalo kvapų> veržiasi per „gulbės kaklą“ ir patenka į aušintuvą, kur jie kondensuojasi, virsta skysčiu ir teka toliau j „Florencijos vazą“ (surinktuvą). Medžiagų tankis nevienodas, todėl jos susiskaido: sunkesnis vanduo lieka ant dugno, o eteriniai aliejai, netirpūs vandenyje, kyla į paviršių ir surenkami. Kartais distiliacijos proceso metu eteriniai aliejai neatsiskiria nuo vandens. Tada gaunamas eterinio aliejaus vandeninis tirpalas. Taip iš apelsinmedžio ir rožių žiedlapių gaunamas vadinamasis apelsinmedžio žiedų ir rožių van­duo.

Mūsų protėvių distiliavimo aparatai buvo įtaisyti ant didelių akmenų, po kuriais kūrenosi ugnis. Dabartiniai distiliavimo aparatai varomi žemo slėgio garais. Tokiu būdu nustatoma norima temperatūra, kuri distiliavimo metu išlieka vienoda. Praėjo tie laikai, kai Provanse į levandų laukus buvo vežami įvairiausi aparatai ant ratų ir žiedai distiliuojami vietoje. Dabar sunkvežimiai veža augalus tiesiai į perdirbimo įmones, kur modernūs įrenginiai, ne tokie poetiški, bet daug našesni, laukia atvežamų žaliavų.

Metalinės konstrukcijos

Konstrukcijų sutvirtinimo vienos su kita vieta vadinama montavimo su­jungimu arba sandūra. Pastatų ir statinių surenkamosios gelžbetoninės kon­strukcijos suvirinamos arba sujungiamos varžtais. Suvirinamos plieninės jdėtinės detalės arba armatūros galai, sandūros užtaisomos cemento skiedinio arba be­tono mišiniu. Plieninės konstrukcijos suvirinamos, sujungiamos varžtais arba kniedėmis. Sustiprinimo toks būdas yra pats patvariausias nuo pat senūjų laikų.

metalineskonstrukcijos Kolonų sandūra su pamatu priklauso nuo kolonos medžiagos. Gelžbetoninė kolona jungiama su pamatu per lizdą pamate: apatinės kolonos galas įstatomas Į lizdą, tarpai tarp kolonos ir pamato užtaisomi ne mažesnės kaip 200 markės betono mišiniu, pagamintu su smulkia skalda arba Žvyru. Rei­kiamo aukščio atžymos gaunamos dedant i lizdą kalibruotus gelžbetoninius įdėklus, kurių stiprumas numatytas projekte, arba naudojant fiksuojančius įdė-tinius įtaisus.Ant patikrintų ir cemento skiediniu aplietų plieninių atraminių plokščių, kurių viršutinis paviršius nudrožtas  (kai kolonos su frezuotais atraminiais galais);tiesiogiai ant pamato, kurio paviršius atitinka kolonos pado projektinę at­žymą, neliejant cemento skiedinio mišinio (kai kolonos su frezuotais antgalių padais);ant pamate įbetonuotų ir patikrintų atraminių detalių, sandūrą apliejant ce­mento skiedinio mišiniu.

Konstrukcijų tvirtinimo ir montavimo jdėtinės detalės bei inkariniai varžtai paprastai įdedami ir užbetonuojami darant pamatą.Pokraninės sijos sujungiamos su kolonomis  ant pokraninių gembių. Pramonės įmonių statybai rekomenduojama naudoti plienines pokraninės sijas. Šios sijos dedamos ant kolonos gembės atraminių lakštų ir veržlės užsukamos ant varžtų, iškištų iš betono. Galutinai patikrintos sijų įdėtinės detalės suviri­namos su jdėtine plokšte, įbetonuota kolonoje.

        Gelžbetoninių santvarų ir sijų sujungimas su kolonomis  suvi­rintas – metalinės atraminės konstrukcijų plokštės suvirinamos su atitinka­momis jdėtinėmis detalėmis kolonų  galuose. Be to, gegninės konstrukcijos pri­veržiamos veržlėmis ir poveržlėmis prie kolonų galuose įtaisytų inkarinių varžtų.

Gegninės  metalo konstrukcijos su pogegninėmis gelžbetoninėmis santvaromis su­jungiamos suvirinant jų įdėtinės detales. Tuo atveju gegninės konstrukcijos pa­prastai remiasi į pogegninės santvaros apatinės juostos atraminę pastorintą dalį.

          Denginio plokštės suduriamos su viršutinėmis gegninių konstrukcijų juosto­mis suvirinus plokščių įdėtinės detales, esančias išilginių briaunų galuose, su sijų ir santvarų įdėtinėmis detalėmis.

          Išorinių sienų plokštės tvirtinamos prie kolonų  kampuočiais , privirinamais prie kolonos ir plokštės  įdėtinių detalių; kampuočiai yra kaip apkabos. Plokščių galai dedami ant pritvirtintų prie kolonų atraminių gembių .Metalinių trisluoksnių sienų plokščių sujungimas.Gelžbetoninės kolonos į aukštį  daugiaaukščiuose pramoniniuose pastatuose dažniausiai sujungiamos per plieninius centravimo įdėklus . Lenki­mo įtempimai persiduoda nuo vienos kolonos dalies kitai per antdėklus.

Produktų grupės suskirstytos pagal jų sudėtį

 

1   grupė — pienas ir jo produktai.

Šie produktai vartojami įvairiu pavidalu: nenugriebtas pienas, rūgusis pienas, pasukos, kefyras, varškė ir kt. Be to, pieno dažnai pilama į košes, pudingus, kavą ir kakavą. Suaugęs žmogus kasdien turi suvartoti apie 0,5 1 pieno, vaikai ir pagyvenę žmonės .

2   grupė — šviežios daržovės.

kvepalai_www.kvepinkis.ltSalotos, žalieji žirneliai, švieži kopūstai, špinatai, salierai. Šiuos produktus reikia vartoti 6 dienas per savaitę.

3    grupė — vaisiai ir daržovės.

Bulvės, burokai, morkos, moliūgai, ridikai, agurkai, rauginti kopūstai, pomidorai, obuoliai, kriaušės, uogos. Šiuos produktus pa­tariama vartoti ne rečiau kaip 8—10 kartų per savaitę.

  • grupė — mėsa, paukštiena, žuvis ir kiti baltymų šalti­niai (subproduktai, kiaušiniai). Vartojami 5—6 kartus per sa­vaitę.
  • grupė — miltiniai produktai.

Įvairūs kepiniai iš kvietinių ir ruginių miltų, makaronai, košės, sviestinės bandelės arba pyragai, gaminiai iš bulvinių miltų. Kasdien šių produktų reikia suvartoti apie 450 g. pakankamai yra kiaušinio trynyje, nunokusiuose žirniuose, varš­kės sūryje, smegenėlėse.Vanduo, kaip organizmo sudedamoji dalis, būtinas gyvybei. Kasdien žmogus suvartoja apie 1,5 1 vandens.Kadangi organizmui reikia daug įvairių cheminių elementų, žmogus turi maitintis kuo įvairiau, nes nei viename produkte (net piene) nėra visų normaliai gyvybinei veiklai reikalingų medžiagų. Vienintelė išimtis — motinos pienas, bet tik tada, kai ji tinkamai maitinasi.

Nuo mitybos priklauso audinių cheminė sudėtis ir organizmo atsparumas kenksmingiems poveikiams arba ligoms. Tyrimai pa­rodė, kad angliavandenių perteklius racione skatina polinkį į aler­giją. Todėl ypač svarbu palaikyti įvairių elementų pusiausvyrą. Apie 60 kg sveriančiam žmogui kasdien reikia 60 g baltymų, 40 g riebalų, 400 g angliavandenių, 20 g mineralinių druskų ir apie 100 mg vitaminų.Tačiau svarbu ne tik produktų kiekis, bet ir kokybė, priklau­santi nuo jų laikymo ir paruošimo. Pavyzdžiui, mineralinių druskų ir net baltymų gerokai sumažėja mirkant nuvalytas daržoves ir vaisius. Netinkamai kulinariškai paruoštuose produktuose gali sumažėti 90% vitamino C, 66% vitaminų B ir PP. Netinkamai laikant arba apdorojant produktą, prarandama ir vitamino A, ku­ris yra labai jautrus oksidacijai.

Racionaliai mitybai kasdien būtinos daržovės ir vaisiai, ku­riuose yra organizmui reikalingų mineralinių druskų, vitaminų ir lengvai virškinamų angliavandenių. Baltymų ir kai kurių vi­taminų yra pieno produktuose, mėsoje ir žuvyje. Labai svarbi ra­ciono dalis yra augaliniai ir gyvuliniai riebalai.

Toliau aprašomos produktų grupės suskirstytos pagal jų su­dėtį (prof. V. Keršto duomenys).

1   grupė — pienas ir jo produktai.

Sie produktai vartojami įvairiu pavidalu: nenugriebtas pienas, rūgusis pienas, pasukos, kefyras, varškė ir kt. Be to, pieno dažnai pilama į košes, pudingus, kavą ir kakavą. Suaugęs žmogus kasdien turi suvartoti apie 0,5 1 pieno, vaikai ir pagyvenę žmonės — 11.

2   grupė — šviežios daržovės.

Salotos, žalieji žirneliai, švieži kopūstai, špinatai, salierai. Šiuos produktus reikia vartoti 6 dienas per savaitę.

3    grupė — vaisiai ir daržovės.

Bulvės, burokai, morkos, moliūgai, ridikai, agurkai, rauginti kopūstai, pomidorai, obuoliai, kriaušės, uogos. Šiuos produktus pa­tariama vartoti ne rečiau kaip 8—10 kartų per savaitę.

  • grupė — mėsa, paukštiena, žuvis ir kiti baltymų šalti­niai (subproduktai, kiaušiniai). Vartojami 5—6 kartus per sa­vaitę.
  • grupė — miltiniai produktai.

Įvairūs kepiniai iš kvietinių ir ruginių miltų, makaronai, košės, sviestinės bandelės arba pyragai, gaminiai iš bulvinių miltų. Kasdien šių produktų reikia suvartoti apie 450 g.

Toliau galite rasti įdomesnių straipsnių mūsų bloge.

Montavimo darbų rūšys ir sudėtis

angaro-statyba-3-metalo-gaminiai.lt            Įvairios paskirties surenkamieji pastatai ir statiniai montuojami iš skirtingo svorio ir įvairių gabaritų surenkamųjų gelžbetoninių, me­talinių, medinių, plastmasinių ir kitokių konstrukcijų. J. tai reikia atsi­žvelgti, parenkant montavimo metodus bei mechanizmus.Pagal konstrukcijų savybes montavimo darbai skirstomi į šias grupes:

1) nulinio ciklo konstrukcijų (pamatų, rūsio sienų, pamatų po stulpais ir kolonomis, įvairių komunikacijų ir kt.) montavimas;

2) gyvenamųjų ir civilinių bekarkasių pastatų (mūrinių pastatų surenkamųjų konstrukcijų, pastatų iš stambių plokščių, pastatų iš tū­rinių blokų ir kt.) montavimas;

3) vienaaukščių pramoninių pastatų surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų montavimas;

4)    daugiaaukščių surenkamųjų gelžbetoninių karkasinių (gyvena­mųjų, civilinių ir pramoninių) pastatų montavimas;

5)    pastatų su laikančiomis metalinėmis konstrukcijomis monta­vimas;

6)    didelių tarpatramių pastatų (angarų, parodų paviljonų, spor­to rūmų, pramoninių pastatų, sandėlių ir kt.) montavimas;

7)   inžinerinių aukštuminių statinių (elektros perdavimo linijų at­ramų, radijo stiebų, radijo ir televizijos bokštų, chemijos ir naftos per­dirbimo pramonės statinių ir kt.) montavimas;

8) rezervuarų, bunkerių ir silosinių montavimas. Statybinių konstrukcijų montavimo procesas bendruoju atveju su­sideda iš’ montavimo paruošiamųjų darbų ir konstrukcijų montavimo. Prie paruošiamųjų darbų priklauso visų montavimo priemonių ir montavimo vietos paruošimas, o konstrukcijų montavimo darbams priskiriami konstrukcijų sustambinimo, laikino sustiprinimo (jei rei­kia), stropavimo, pakėlimo, pastatymo į vietą, laikino pritvirtinimo, sureguliavimo pagal projektinę padėtį, galutinio pritvirtinimo ir mon­tavimo sujungimų užbaigimo darbai.

Pastatas statomas pagal iš anksto paruoštą statybos darbų vyk­dymo projektą. Siame projekte, be pagrindinių darbų, būna numatyti ir paruošimo darbai.

Pradedant kompleksinę mikrorajono statybą, turi būti atlikti šie paruošimo darbai:

1)nugriauti arba perkelti statybai trukdantys pastatai;

2) perkeltos statybai trukdančios komunikacijos;

3)  likviduoti arba perkelti statybai trukdantys medžiai, želdiniai, daržai;

4)  įrengtos visos mikrorajono požeminės komunikacijos (vanden­tiekio, kanalizacijos, dujotiekio, šiluminių tinklų, elektros, ryšių ka­belių ir kita);

5)  nutiesti nuolatiniai ir laikini keliai;

6)   išlygintos statybos ir montavimo aikštelės ir apsaugotas grun­to paviršius nuo išplovimo;

7)     paruošti ir įrengti laikini pagalbiniai pastatai;

8)     nutiestos laikinos elektros linijos (jėgos ir apšvietimo);

9)     nutiestos laikinos ryšių linijos  (telefono, dispečerinio ryšio ir t. t..;

10)   nutiestos laikinos vandentiekio ir kanalizacijos linijos;

11)   užsakytos gamyklose statybinės detalės, medžiagos ir konst­rukcijos;

12)   nužymėtos pastatų ar statinių ašys;

13)  atvežti ir sumontuoti montavimo įrengimai ir inventorius;

14)  atvežtos pastatų detalės ir konstrukcijos, sudėtos sandėliavi­mo aikštelėse ir paruoštos montavimui;

15)   paruoštos ir įrengtos saugumo technikos priemonės.

Kad montuotojų darbas būtų našus, visi aukščiau išvardinti pa­ruošimo darbai turi būti atlikti, prieš montuojant antžeminę pastato dalį. Daugumą šių darbų atlieka arba juos organizuoja genrangovinė statybos organizacija. Montavimo organizacija atlieka 11, 13, 14 ir 15 punktuose nurodytus paruošimo darbus. Montavimo organizacija paruošia tik montavimo darbų saugumo technikos priemones. Nulinio ciklo darbus (padeda pamatus, nutiesia požemines komunikacijas, užpila pamatus ir tranšėjas, išlygina grunto paviršių, nutiesia kelius ir privažiavimus montavimo mechanizmams, transportui ir atlieka ki­tus darbus) dažniausiai atlieka genrangovinė statybos organizacija. Kaip paskirstomi darbai tarp genrangovinės ir montavimo organiza­cijų, nurodoma jų darbo sutartyje.

Guerlain shalima istorija

guerlain-shalimar-parfum-initial-l-eau-edt-60-mlKurdami kvepalus parfumeriai vių pirmą susipažinti turi su gamtoje esančiais stebuklais t. y.. augalais kurie išskiria skirtingus aromatus skirtingais metų laikais. Guerlainas 1890 m. ėmė ir sukūrė Excellence kvepalus, 1892 m. – Bei Frans, o 1894 m. – Siprisim . Po metų jo sūnėnas Žakas, be­je, namuose vadinamas Jicky, sukūrė Zarden de mon kiurė  kitaip tariant  susiję su sodu, sodų kvapais. Po to parduotuvėse kasmet pasirodydavo dviejų ar trijų pavadinimų nauji kvepalai. Vadovaujant Žakui, Gerleno firmos katalogas kaskart storėjo. Galima sakyti, kad Žakas meistriškai va­dovavo įmonei tiek flakonai, tiek etiketės ir piešiniai atitiko jų įmonės bendrą viziją. 1900 metais pasirodo „Štai dėl ko aš pamilau Roziną“  su nuostabiu flakono kamščiu, puoštu šilkinėmis begoni­jomis; 1904 m. Šanzėlizė , supilstyti į briaunotus vėžlio formos flakonus, pagamintus Bakara stiklo fabrike. Po to buvo Apre londė, sukurti 1906 m.  gėlinių kvapų derinys su nostalgiškais žibuoklės ir gudobelės kvapais. Iki šiol jie parduodami Gerleno parduotu­vėse. Kvepalai Er ble , jau išbandyti laiko, sukurti 1912 m. Jie priskiriami parfumerijos „klasikai“: Bulgarijos rožė, vilkdagis, heliotropas – tai derinio švelnumas; vanilė, jazminas, muskusas – nakties jausmingu­mas. Nuo 1914 m. įsikūrusi prestižiniame Paryžiaus rajone – Elizėjaus laukų  68 name, Gerleno firma sugebėjo pelnyti simpatijas publikos, ką tik išgyvenusios Pirmąjį pasaulinį karą. Siprinių vaisių kvapų derinys, primenantis mitologinius Rytus  jausmin­gi Mitsuko sukurti 1919 m. Koks taiklus pavadinimas japonų kalba „Mitsuko“ reiškia „paslaptis“.

Tokie pat rytietiški geidulingų kvapų atspalviai vyrauja kvepaluose guerlain Shalimar (1925 m.). Vanilė ir balzamo at­spalviai jiems suteikia šilumos ir žavesio. 1933 m. Žakui Gerlenui pa­vyksta sukurti dar vienus, ypatingus, kvepalus Vol de niui, kuriuose vyrauja žalumos ir medžio kvapų atspalviai, sušvelninti vanilės ir vilkdagio. Tai kvepalai dirbančioms, aktyvioms moterims, sportinin­kėms, kurios moka bendrauti su vyrais neprarasdamos moteriškumo. Nuo 1956 metų Gerleno firmos kvepalus kuria Žako vaikaitis Žanas Polis. Paskutinėjo kompozicija Ėritaž , sukurta 1992 m., rodo, kad jis tęsia šeimos tradicijas: akivaizdi pagarba kokybei, išranku­mas ir naujoviškumas. Veržlumas ir gyvumas, trykštantys iš kvepalų Sa-mad, 1969 m., elegancija ir tvirtumas – iš Pariur, gyvumas ir džiaugsmingumas – iš Lė zarden de bagatel, harmonija ir geidulingumas – iš Samsara, 1989 m. – visa tai neeiliniai Gerlenų nuopelnai kvepalų istorijai. Gerle­no firmos kvepalai išgyveno amžius. Si didžiulė įmonė, turinti savo tyri­mų centrą ir naudojanti naujausias technologijas, diktuos madas dar ne vienerius metus turėjo išlikti aukščiausiuose pasaulinės mados vietose ir nenuvilti savo ištikimiausių gerbėjių.